Pereiti prie turinio

Simone de Beauvoir

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Simone de Beauvoir
pranc. Simone Lucie-Ernestine-Marie-Bertrand de Beauvoir
Simone de Beauvoir
Gimė 1908 m. sausio 9 d.
Paryžiuje
Mirė 1986 m. balandžio 14 d. (78 metai)
Paryžiuje
Palaidotas (-a) Monparnaso kapinėse
Veikla prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.
Vikiteka Simone de Beauvoir

Simona de Bovuar (visas vardas – pranc. Simone Lucie-Ernestine-Marie-Bertrand de Beauvoir), 1908 m. sausio 9 d. – 1986 m. balandžio 14 d.) – prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė.[1] Ilgametė Ž. Sartro draugė.

Gimė 1908 m. sausio 9 d. Paryžiuje. 1926 m. pradėjo studijas Sorbonoje. 1929 m. apgynė filosofijos tezes G. Leibnico tema. Tais pačiais metais sutiko Ž. Sartrą, su kuriuo draugystė truko visą gyvenimą. Jų įtaka vienas kitam buvo unikali. Nuo 1931 m. iki 1943 m. dėstė filosofiją įvairiuose Prancūzijos licėjuose ir Sorbonoje (1941-1943). 1943 m. Simone išleido „Pakviestąją“, kurioje pateikė išgalvotą savo lesbietiškų santykių su viena savo mokinių kroniką.

Antrojo pasaulinio karo metais išleido keletą knygų. Po karo pabaigoje kartu su Ž. Sartru redagavo kairiųjų pažiūrų politinės pakraipos žurnalą „Les Tempes modernes“ (Dabartiniai laikai), įsteigtą Ž. Sartro su M. M. Ponti ir kitais. Jo redaktore ji išliko iki mirties. Daug keliavo po įvairias šalis. 1947 m. aplankiusi JAV išleido socialines problemas kritikuojančią knygą „Amerika diena po dienos“. 1974 m. tapo Moterų teisių lygos prezidente. 1983 m., praėjus 3 m. po Ž. Sartro mirties, paskelbė korespondenciją su juo. Mirė 1986 m. balandžio 14 d. Paryžiuje ir buvo palaidota šalia Ž. Sartro Montparnaso kapinėse. Po jos mirties dėmesys jai išaugo, nes ji buvo laikoma didžiausia 7-ojo dešimtmečio feminizmo apologete.

1965 m. penkias dienas, kartu su Ž. Sartru, viešėjo Lietuvoje (apie tai žr. Ž. Sartras ir Lietuva).

Garsiausia Simone knyga yra „Antroji lytis“ (1949), tvirtinanti „Moteris taip pat Žmogus“. Dabartinę moters padėtį reikia keisti, nes dabar ji „…yra Subjektas, <…> ji yra Kita“. „Antroji lytis“ perteikia feministinį egzistencializmą, kurį atmiežia froidistinėmis idėjomis. Kūrinyje „Senstant“ ji apmąsto nykumą ir vienatvę tų, kurie sulaukė 60 m. amžiaus.

Moterimi ne gimstama, o tampama“ yra „Antrosios lyties“ pagrindinė tema. Ne visi ją laiko iškilia filosofe, tačiau humanistams, socialistams ir marksistams jos indėlis yra svarus. Pirmiausia, ji išskyrė moterį kaip Kitą, savitą – tai yra išryškino moters vaidmenį visuomenėje. Antra, ji išdėstė filosofinius argumentus, kodėl lyčių diskriminacija yra nepriimtina. Tiesa, ji šį klausimą nagrinėjo savo meto visuomenės atžvilgiu, todėl kai kurių aspektų šiuolaikiniame pasaulyje jau nebėra.

Knygoje „Neapibrėžtumo etika“ ji iškelia pagrindinį egzistencinį šiuolaikinio žmogaus klausimą – kaip elgtis ir kokias vertybes rinktis absurdo akivaizdoje. Ji parodo ne kaip tverti chaosą, o kaip kurti jame.

  • „Neapibrėžtumo etika“ (1947);
  • „Antroji lytis“ (1949);
  • „Mandarinai“ (1954);
  • „Paklusnios dukters memuarai“ (1958);
  • „Laiškai Sartrui“ (1990).
  1. Galina Čepinskienė. de Beauvoir Simone (Simona de Bovuar). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 758 psl.